Koks yra variklio alyvos keitimo intervalas

Kada reikėtų keisti variklio alyvą?
Populiariausi atsakymai skamba taip: keisiu per sekančią techninę priežiūrą, pakeisiu atėjus žiemai (arba vasarai), lauksiu apvalaus skaičiaus ant odometro. O pastaruoju metu vis dažniau užuominą suteikia lemputė prietaisų skydelyje – atėjo laikas, kaip sakoma! Akivaizdu, kad išmanioji lemputė atsižvelgia ne tik į kilometrus, bet ir į variklio valandas. Ir į ką turėtume atsižvelgti?
Kam keisti variklio alyvą?
Paprastai tariant, variklinė alyva yra kantrus produktas. O jei sukursite jam dangiškas sąlygas – švarus naujas variklis, vidutinis greitis, mažos apkrovos (skaityk: dirbsi be perkaitimo), tai tarnaus ilgiau, nei rašo išmaniosios knygos. Tačiau rojus yra ten, kur mūsų nėra. Realiame gyvenime alyva pradeda senti tiesiogine prasme nuo to momento, kai iš sandaraus bakelio patenka į variklio tepimo kanalus. Prasideda jo oksidacija, paspartėja nuolatinis kaitinimas ir vėsinimas, pasišalina plovikliai, kaupiasi nešvarumai. Visame tame nėra nieko netikėto: alyva turi ne tik tepti ir vėsinti, bet ir nuplauti variklį, taip pat pašalinti iš jo įvairius nešvarumus. Tačiau visiškai akivaizdu, kad variklio alyvos senėjimo greitis labai priklauso nuo jos veikimo sąlygų.
Kaip išsirinkti variklio alyvą? Eksperto patarimas
Dar visai neseniai buvo įprasta konkrečiai numatyti „sunkias darbo sąlygas“, kai variklio alyvą tekdavo keisti dažniau nei „įprasto“ vairavimo metu. Tai visų pirma reiškė kalnų kelius ir neasfaltuotus kelius, važiavimą su sunkia priekaba ir t.t. Ir tada sąrašas pasipildė baisiausia šiuolaikine siaubo istorija – važiavimu kamščiuose. Kodėl toks pasivažinėjimas kenkia alyvai? Karteryje jis pradeda intensyviai gesti nuo sąlyčio su nesudegusiu kuru ir ten prasiskverbusiomis karterio dujomis. Tokiu atveju alyvos temperatūra pakils dėl oro srauto trūkumo: paspartės oksidacija. Dėl neišvengiamo žematemperatūrinių nuosėdų augimo užtikrinamas padidėjęs naftos užterštumas. Ir kadangi esant mažam sukimosi greičiui, tepimo sąlygos cilindro-stūmoklio grupėje pablogėja (linijinis judėjimo greitis mažas - nėra alyvos pleišto - susidėvėjimas didėja), tada visi susidėvėjimo produktai vienoje ar kitoje koncentracijoje būtinai baigsis. aukštyn aliejuje. Geležis, aliuminis, chromas, niekada nežinai kas dar... Iš to, kas pasakyta, turėtų būti aišku bent vienas dalykas: šia tema bus parašyta dar dešimtys kandidatų. Nes nėra aiškaus atsakymo į klausimą, kada tiksliai reikia keisti alyvą variklyje. Ir stebuklinga raginimo lemputė yra ne visuose automobiliuose. O kuo vadovaujasi – tamsi materija. Bet bandysime apsieiti ir be kandidatų, ir be lemputės.
Tai kuo gi pasikliauti? Kalendorius? Odometras? Valandos? Kuro?
Kol automobiliui galioja garantija, dėl visu „alyvos“ klausimu geriau kreiptis į servisus. Bet tada viskas priklauso nuo mašinos veikimo sąlygų. Visus automobilius sutartinai galima suskirstyti į tris dideles grupes.
1. Vasaros gyventojo automobilis. Metinė rida yra ne daugiau kaip pora tūkstančių kilometrų, daugiausia iš vasarnamio ir į vasarnamį. Apskritai beveik visada stovi ir tik retkarčiais važiuoja.
2. Savaitgalio automobilis. Važinėja daugiausia nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio vakaro. Paprastai važiuojama už miesto ribų, metinė rida yra nuo dešimties iki dviejų tūkstančių kilometrų.
3. Miesto darbuotojo automobilis. Važiuoja kasdien, nuolat stumdydamasis kamščiuose. Metinė rida nedidelė – nuo dešimčių tūkstančių kilometrų.
Aišku, kad mūsų skirstymas į grupes yra sąlyginis, bet principas aiškus. Alyvos keitimo rekomendacijos taip pat aiškios. Pavyzdžiui, minėtam vasaros gyventojui (o tokie vairuotojai nuolat skambina į redakciją šiuo klausimu!) Rekomenduojame vadovautis tik kalendoriumi. Praėjo metai - pakeiskite alyvą, net jei odometro rodmenys beveik nepakito. Savaitgalio automobilis irgi aiškus. Tokio automobilio važiavimo režimas šių dienų sąlygomis yra artimas idealui: didelis vidutinis greitis (tarkim, 50 km/h) leidžia vadovautis, kaip ir praėjusį šimtmetį, pagal odometro rodmenis. Tarkime, nuvažiavote 15 000 km – pakeiskite alyvą. Tačiau ką turėtų daryti didmiesčio gyventojas? Vidutinis greitis – daugiausiai 20 km/h, paros rida – trisdešimt kilometrų, tačiau tuo pat metu žmogus automobilyje kasdien praleidžia kelias valandas. Akivaizdu, kad greitkeliu per tą patį laikotarpį galėjo nuvažiuoti kelis kartus daugiau. O jei žiūri tik į odometrą, tai mintyse reikia, kaip sakoma, viską padalinti iš dviejų – jokia variklio alyva tikrai neatlaikys minėtų 15 000 km. Tačiau yra ir kitas būdas. Kadangi miesto automobilis dirba daug, bet tuo pat metu važiuoja mažai, jo ridą prasminga matuoti ne kilometrais, o variklio valandomis. Taip visais laikais darė, pavyzdžiui, valčių variklių savininkai. Techniškai problema išspręsta iš karto: užtenka automobilyje sumontuoti valandų skaitiklį. Jų parduodama gana daug – tiek elektroninių, tiek elektromechaninių. Prijunkite skaitiklį prie bet kurios grandinės, suaktyvintos užvedus variklį, ir iš tikrųjų viskas! Atmintis yra nepastovi, ji nebijo išjungti. Panašiu įrenginiu neseniai įrengėme redakciją „Largus“.
Dabar – šiek tiek matematikos. Tarkime, automobilio instrukcijoje nurodyta alyvą keisti bent kas 15 000 km. Esant vidutiniam 50 km/h greičiui, tai atitinka 300 valandų. Jei laikysime šią vertę kaip orientacinę, tada esant mažesniam vidutiniam greičiui, alyvą galite pakeisti po tų pačių 300 valandų, nors rida bus mažesnė.
Baisiausi „meistru“ patarimai. Nedarykite to su savo automobiliu!
Tiesą sakant, yra ir ketvirtas būdas. Daugelis skaitytojų teigia, kad turėtumėte vadovautis sudeginto kuro kiekiu. Grubiai tariant, sudegino tūkstantis litrų degalų – ruoškis keisti tepalus. Bet šis metodas tinka tik pedantams, kurie turi kantrybės rinkti kuro čekius, o paskui sumuoti sudegusius litrus. Be to, tokiu būdu sunku palyginti, pavyzdžiui, trijų cilindrų „Matiz“ ir viso dydžio amerikietišką visureigį su „aštuonetu“ po variklio dangčiu. Todėl renkantis tokį algoritmą, norint vesti savo „buhalteriją“, reikia pradėti nuo tam tikros vidutinės automobilio sąnaudų, atsižvelgiant į jo klasę. Ir paskutinis dalykas. Kai kuriais atvejais impulsas nedelsiant pakeisti alyvą gali būti tikroji jo būklė. Pavyzdžiui, jei ant variklio matuoklio pakibo bauginantis lašas, panašus į degutą, arba, priešingai, alyvos konsistencija pradėjo priminti vandenį, tada galvoti nėra kada. Aišku, kad stebėjimui kartas nuo karto teks lipti po gaubtu, bet... Bet tikime, kad tai nėra blogas įprotis.